11 įrašas

Praėjo kelios dienos, ir atrodo, minčių lietus aprimo. Laimei, viskas pasibaigė neblogai. Na ta prasme gerai, neskaitant to mamos draugo. Kažin, ar pasakot man jai? O gal geriau nutylėti? Ai vis dėl to pamiršiu aš šią istoriją, ir gyvensiu toliau. Taip man bus geriau.
Tądien buvo labai graži diena. Sulaukiau skambučio iš Godos. Kvietė į klasės vakarėlį.
- Nežinau net... O tu eisi?
- Būtinai, juk mėgstu vakarėlius, xixi.
- Na gerai... Užeik pas mane prieš pusvalandį iki pradžios.
- Sutarta!
Ilgai rinkaus ką apsivilkti, nes neturiu daug gražių rūbų. Visi jie kiek suplyšę, purvini. Ir viskas dėl to, kad tėtė mus paliko. Mama neįstengia nupirkti man to, ko reikia. Ir man liūdna dėl to. Bet labai nepergyvenu.
Atėjo vakarėlio valanda. Iš tikrųjų laukiau aš labai. Sulaukiau Godos, mes kiek pasigražinome ir išėjome link mokyklos.
Buvo tamsu, todėl aš bijojau eit. Tačiau mokykla nėra labai toli, todėl greitai atėjome į ją.

10 įrašas

Laimei, atskubėjo policijos ekipažas.
- Stovėt vietoj!
Vyriškis nepaisė pareigūno nurodymo. Jis greitai susigaudė ir pradėjo bėgti. Jam pavyko. Jis paspruko pro kitas duris. Policijai nepavyko jo pagauti. Tačiau kitas vyriškis buvo patiektas. Jis iškart buvo išvežtas į policijos nuovadą.
Godą ir mane nuvežė į artimiausią ligoninę, apžiūrai. Neapsiėjo be bėdų - mano dešinė koja lūžus, o Godai riešas ir sudraskytas veidas. Gydytojai uždėjo gipsus ir pasiūlė pasilikti ligoninėj, tačiau mes atsisakėm.
Grįžau namo. Mama sėdėjo virtuvėje ir verkė. Niekada nemačiau jos taip verkiančios. Ji nepastebėjo kaip aš atėjau.
- Mama, aš čia.
Mama į mane pažiūrėjo ir nieko nepasakė. Paklausiau kas nutiko, nors žinojau, kad dėl manęs.
- Mano geriausias draugas paguldytas į ligoninę su smegenų sutrenkimu. Jis gali neišgyventi, nes kraujas pateko į smegenis.
Mama net nepastebėjo, kas man nutiko. Ji galvoja tik apie savo tą draugą...
PALA. Geriausias mamos draugas? Ar čia ne tas, kuriam aš prieš dvi valandas vaza tvojau per galva? Ne tas, kuris norėjo išprievartauti mano geriausią draugę? Aš buvau sukrėsta.
- Mama, o kas jam nutiko?
- Nežinau, smulkmenų man nepapasakojo, sako, slapta.
Nuėjau į kambarį. Atsisėdau ant lovos ir pradėjau galvoti. Ką aš padariau? Išgelbėjau draugę ir beveik nužudžiau mamos draugą. Dabar tai man klius... Bet aš tik gyniau ją! Aš nežinojau...

9 įrašas

Iškart supratau, kad tai kažkoks ženklas. Ar geras ar blogas - apie tai stengiausi nesukt galvos.
Priėjau arčiau. Namas buvo baisios padėties - apgriautas, sudužę langai, užkaltos durys. Namas vaiduoklis, kaip tėtė sakydavo, kai praeidavome pro pranašius namus. Dabar aš ejau viena pro jį, be tėtės. Man buvo baisu, bet puoselėdama viltį, kad rasiu draugę, sugebėjau prieiti prie durų ir nuimti prikaltas lentas. Pasirodo veltui tai dariau, kadangi rūsio langas buvo išdaužtas. "Kažkas čia yra arba buvo..." pirma šovusi mintis. Tikrai taip. Name daug kambarių, kuriuose buvo seni apdaužyti baldai. Su kiekvienu žingsniu man atrodė, kad kažkas šiame name yra. Kažkas mane tikrai seka ir yra šalia manęs. Drebėjau nežmoniškai. Jau norėjau bėgti atgal, prie išėjimo, bet išgirdau kažką. Išgirdau balsus. Tai buvo vyriški balsai. Pasislepiau už senos sofos ir klausiausi jų:
- Na, tai ką dabar darysim? Padarom ir paliekam?
- Manau, geriau išvežt kuo toliau nuo čia, jeigu atsibus.
- Na tai kuris pirmas?
O Dieve. Iš kart supratau apie ką šie vyrai šneka. Iš karto.
Staiga atsistojau ir pradėjau bėgti prie jų, pasiėmusi vazą. Nieko daugiau po ranka nebuvo. Pribėgau prie vieno iš vyrų iš už nugaros ir iš visų jėgų smogiau per galvą. Vyriškis nukrito. Kitas pradėjo baisiai šaukti, o aš bandžiau bėgti, tačiau užkliuvau už kažkokio medinio daikto ir nukritau.
Vienas iš vyriškių gulėjo be sąmonės, o kitas mane kalbino.
- Na tai kaip, ką dabar su tavim daryti?
- Paleiskit mus! Tučtuojau!
- Svajok, mergyt. Na tai ar pati tylėsi, ar reikės užčiaupt?
Nespėjau nieko atsakyti.

8 įrašas

Vieną akimirka man atrodė, kad aš išprotėjau.
Panašiai ir buvo. Man taip nusibodo ši istorija, policija, kriminalistika, keista mergaitė. Aš nusibodau pati sau. Aš kalta dėl to, kad prapuolė mano draugė. Jeigu būčiau protingesnė, neleisčiau jai vienai eiti. Ir ką aš dabar galiu padaryti? Aš pradedu nusišnekėti, užmiegu tokioje svarbioje vietoje ir netinkamu laiku. Kada tai baigsis? Prašau, sustokit, aš noriu išlipti iš šio įvykių verpeto...
Po tokių minčių man pasidarė liūdna, nes aš dar kartą suvokiau savo nelabai vykusią padėtį.
Turiu padėti rasti draugę. O jeigu ji negyva? O jeigu ją nužudė? Mintys keitė viena kitą. Man jau ne juokais pasidarė neramu.
Pradėjau ieškoti draugės drauge su policininkais. Vaikščiojau, bandžiau prisiminti tikslią vietą, iš kur girdėjosi riksmai. Vaikščiojau užkampiais, kažin kokiom gatvelėm. Ėjau ir labai troškau rasti Godą. Bet man nelabai sekėsi. Bevaikščiodama pamačiau kažkokį šulinį ir susidomėjau. Priėjau ir pažiūrėjau į jį, tik atsargiai, nes bijojau įkrist. Taip, ten tikrai buvo šulinys. Paprastas, kaip visi. Ir jis kažkodėl buvo vidury gatvės. Dėja, ten nieko įdomaus nepamačiusi, nuėjau toliau.
Jau pradėjo temti, bet aš niekur nesiruošiau eiti, kol nesurasiu savo draugės. Vaikščiojau toliau, labai norėjau gerti, valgyti. Bet aš nepasidaviau. Policija irgi.
Staiga aptikau begriūvanti namą.

7 įrašas

- Na šito aš tikrai nežinau. Vargu, ar grįši tuo pat keliu.
- Kodėl?
- Na, ši aikštė yra kaip užburtas ratas, užeiti gali lengvai, o rasti kelią atgal yra gana sunku.
- Jeigu jau kalbam, aš iš tikrųjų pabėgau nuo policininkų kurie ieško man prapuolusios draugės. Gabūt tu matei kažką keisto šiąnakt? Kaip ilgai tu sėdi čia?
- Labai ilgai, nė nežinau kiek.
Tiesą pasakius, ta mergaitė man tikrai atrodė keista. Didelės akys, šviesūs plaukai... Ir šneka ji kažkaip įtartinai. Nusprendžiau eiti toliau ir nieko jai nepasakiau. Tiesiog paėmiau ir nuėjau sau, o ta mergiotė liko sėdėti.
Vaikščiojau ilgai po ta aikštę, žmonės dar vis sukiojosi kas kur, kalbėjosi, juokdavosi. Aš pasimečiau. Man pasidarė labai baisu.
Atsibudau. Pasirodo, numigau įvykio vietoje. Prabudau nuo riksmo "Ji čia!". Matyt, rado Godą.
- Ar radote mano draugę?
- Ne, dėja jos kol kas neradome. Radome kitą mergaitę.
Aš pažiūrėjau į mergaitę didelėmis akimis. Tai buvo ta mergaitė, kurią ką tik sapnavau. Ji buvo be sąmonės, todėl ją staigiai išvežė greitoji pagalba.
- Aš žinau tą mergaitę.
- Iš kur?
- Aš ką tik sapnavau ją didelėje aikštėje.
- Ar tu tikra?
Susimąsčiau. Gal aš kliedžiu? Bet sapnas buvo labai tikroviškas. Paprašiau vandens ir dar kartą bandžiau prisiminti savo sapną.
Ne, palaukit, aš tikrai nekliedžiu. 

6 įrašas

- Kas ten?
- Policija, atidarykit duris!
Pakankamai rami atrakinau duris. Ten buvo visas būrys ginkluotų policininkų ir kažkokia moteris.
- Eime su mumis, prašom nesipriešinti. - tarė ta keista moteriškė.
Nemeluosiu, pasimečiau. Nežinau ką man daryti, ar eiti su tais žmonėmis.
- Kur? - paklausiau bandydama išlaikyti ramią poziciją.
- Į įvykio vietą.
Mano galvoje tarsi užsidegė lemputė. Prisiminiau viską, kas nutiko šiąnakt. Ir prisiminiau, kad Goda keistomis aplinkybėmis prapuolė.

Važiavome pakankamai ilgai, nes važiuojant policininkai dairėsi pro langą, bandydami pastebėti kažką keisto ir kas padėtų ištirti šį mistišką įvykį.
Po dvidešimties minučių jau buvome ten. Tikrai po dvidešimties, nes važiuojant beveik visą laiką žiūrėjau į laikrodį, kuris buvo policininkų automobilyje. Jie visi vaikščiojo, žiūrėjo, apėjo visus užkampius. Tuomet aš sėdėjau ant suoliuko ir juos visus stebėjau. Jie atrodė kaip skruzdėlės skruzdėlyne. Pastoviai juda ir kažką veikia.
Man nusibodo drybsoti ant to nelemto suoliuko ir nusprendžiau nueiti nuo jų šalyn. Atsistojau ir nepastebimai išėjau. Atsidūriau kažkokioje gatvėje, kurios dar nesu mačius. Čia keliai labai siauri, ir vargu ar automobilis čia pravažiuoja. Ėjau tiesiai, kol nesibaigė siauras keliukas. Išėjau į didelę aikštę. Čia buvo daug žmonių ir jie šnekėjo tikrai ne manąja kalba. Priėjau prie vienos moteriškės norėdama paklausti, kur esu, ta pradėjo šnekėti kažin kokia kalba, todėl nusprendžiau šį klausimą atidėti į šalį.
Beslankiodama ta aikšte, pamačiau keistą mergaitę.
- Sveika, ar kalbi lietuviškai?
- Teip. - atsakė nepažįstamoji.
- Gal galėtum man padėti? Aš šiek tiek pasiklydau.
- Nelabai, pati esu ne vietinė.
- O kaip tavo vardas?
- Agnė. Agnė Daunoravičiutė.
- Malonu. Aš Eglė.
- Na tai kaip tamsta čia atsidurei?
- Na supranti... Tai labai ilga istorija... Ėjau siaura gatve ir atsidūriau čia.
- Siūlau tau kuo greičiau iš čia eiti, nes čia yra labai daug banditų, plėšikų, žudikų. Tai labai pavojingas rajonas.
- O kaip man grįžti atgal?

5 įrašas

Ilgai šaukiau aš Godos, tačiau niekur jos neradau ir neprisišaukiau. Nutariau vėl atsisėsti ant suoliuko ir jos laukti. Laukti kol ji grįš.
Laukiau ilgai, bent jau man taip atrodo. Kadangi mano telefonas sudužo, nesigaudžiau laike, ir man atrodė, kad jau laukiu visą amžinybę...
Staiga vėl pasigirdo riksmai. Jie buvo ant tiek arti, kad atrodė, kad mane tuoj iš galo kas nors stvers ir pasmaugs. Panašiai ir buvo. Susimąsčius sėdėjau ir staiga kažkas griebė man už plaukų ir stipriai patraukė. Nusiritau nuo suoliuko ir gulėjau pusiau be sąmonės. Nieko aplink nebuvo. Tuštuma.
Išaušo rytas. Aš vis dar guliu bejėgė ant tos nelemtos šaltos žemės... Jaučiau stiprų galvos skausmą ir pykinimą. Man buvo šalta ir nemalonu. Atsistojau. Aplink nebuvo nė gyvos dvasios. Apsidariau. Kur aš? Ką aš čia veikiu? Kur mano namai? Tarsi man kažkas ištrynė atmintį...
Kaip ne kaip nusigavau iki autobusų stotelės ir atmintis tarsi grįžo. Prisiminiau kur gyvenu.
Nusigavau iki namų. Mamos nebuvo, ji kaip visada buvo darbe, tad turbūt nė nepastebėjo, kad manęs nėra. Nusimaudžiau ir nusprendžiau numigti.
Pabudau nuo skambučio. Skambino Godos tėvai. Iš pradžių aš nesupratau, ko jie nori iš manęs,nieko neprisiminiau iš to vakaro... Pasakiau, kad mes su ja atsisveikinom ir išsiskirstėm, bet tai buvo totalus melas. Nieko negalėjau prisiminti, todėl negalėjau padėti. Aš net nepamenu ką ten veikiau su Goda. Matyt, smarkiai susimušiau galvą...
Skambutis į duris.