- Kas ten?
- Policija, atidarykit duris!
Pakankamai rami atrakinau duris. Ten buvo visas būrys ginkluotų policininkų ir kažkokia moteris.
- Eime su mumis, prašom nesipriešinti. - tarė ta keista moteriškė.
Nemeluosiu, pasimečiau. Nežinau ką man daryti, ar eiti su tais žmonėmis.
- Kur? - paklausiau bandydama išlaikyti ramią poziciją.
- Į įvykio vietą.
Mano galvoje tarsi užsidegė lemputė. Prisiminiau viską, kas nutiko šiąnakt. Ir prisiminiau, kad Goda keistomis aplinkybėmis prapuolė.
Važiavome pakankamai ilgai, nes važiuojant policininkai dairėsi pro langą, bandydami pastebėti kažką keisto ir kas padėtų ištirti šį mistišką įvykį.
Po dvidešimties minučių jau buvome ten. Tikrai po dvidešimties, nes važiuojant beveik visą laiką žiūrėjau į laikrodį, kuris buvo policininkų automobilyje. Jie visi vaikščiojo, žiūrėjo, apėjo visus užkampius. Tuomet aš sėdėjau ant suoliuko ir juos visus stebėjau. Jie atrodė kaip skruzdėlės skruzdėlyne. Pastoviai juda ir kažką veikia.
Man nusibodo drybsoti ant to nelemto suoliuko ir nusprendžiau nueiti nuo jų šalyn. Atsistojau ir nepastebimai išėjau. Atsidūriau kažkokioje gatvėje, kurios dar nesu mačius. Čia keliai labai siauri, ir vargu ar automobilis čia pravažiuoja. Ėjau tiesiai, kol nesibaigė siauras keliukas. Išėjau į didelę aikštę. Čia buvo daug žmonių ir jie šnekėjo tikrai ne manąja kalba. Priėjau prie vienos moteriškės norėdama paklausti, kur esu, ta pradėjo šnekėti kažin kokia kalba, todėl nusprendžiau šį klausimą atidėti į šalį.
Beslankiodama ta aikšte, pamačiau keistą mergaitę.
- Sveika, ar kalbi lietuviškai?
- Teip. - atsakė nepažįstamoji.
- Gal galėtum man padėti? Aš šiek tiek pasiklydau.
- Nelabai, pati esu ne vietinė.
- O kaip tavo vardas?
- Agnė. Agnė Daunoravičiutė.
- Malonu. Aš Eglė.
- Na tai kaip tamsta čia atsidurei?
- Na supranti... Tai labai ilga istorija... Ėjau siaura gatve ir atsidūriau čia.
- Siūlau tau kuo greičiau iš čia eiti, nes čia yra labai daug banditų, plėšikų, žudikų. Tai labai pavojingas rajonas.
- O kaip man grįžti atgal?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą