- Na šito aš tikrai nežinau. Vargu, ar grįši tuo pat keliu.
- Kodėl?
- Na, ši aikštė yra kaip užburtas ratas, užeiti gali lengvai, o rasti kelią atgal yra gana sunku.
- Jeigu jau kalbam, aš iš tikrųjų pabėgau nuo policininkų kurie ieško man prapuolusios draugės. Gabūt tu matei kažką keisto šiąnakt? Kaip ilgai tu sėdi čia?
- Labai ilgai, nė nežinau kiek.
Tiesą pasakius, ta mergaitė man tikrai atrodė keista. Didelės akys, šviesūs plaukai... Ir šneka ji kažkaip įtartinai. Nusprendžiau eiti toliau ir nieko jai nepasakiau. Tiesiog paėmiau ir nuėjau sau, o ta mergiotė liko sėdėti.
Vaikščiojau ilgai po ta aikštę, žmonės dar vis sukiojosi kas kur, kalbėjosi, juokdavosi. Aš pasimečiau. Man pasidarė labai baisu.
Atsibudau. Pasirodo, numigau įvykio vietoje. Prabudau nuo riksmo "Ji čia!". Matyt, rado Godą.
- Ar radote mano draugę?
- Ne, dėja jos kol kas neradome. Radome kitą mergaitę.
Aš pažiūrėjau į mergaitę didelėmis akimis. Tai buvo ta mergaitė, kurią ką tik sapnavau. Ji buvo be sąmonės, todėl ją staigiai išvežė greitoji pagalba.
- Aš žinau tą mergaitę.
- Iš kur?
- Aš ką tik sapnavau ją didelėje aikštėje.
- Ar tu tikra?
Susimąsčiau. Gal aš kliedžiu? Bet sapnas buvo labai tikroviškas. Paprašiau vandens ir dar kartą bandžiau prisiminti savo sapną.
Ne, palaukit, aš tikrai nekliedžiu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą