Ilgai šaukiau aš Godos, tačiau niekur jos neradau ir neprisišaukiau. Nutariau vėl atsisėsti ant suoliuko ir jos laukti. Laukti kol ji grįš.
Laukiau ilgai, bent jau man taip atrodo. Kadangi mano telefonas sudužo, nesigaudžiau laike, ir man atrodė, kad jau laukiu visą amžinybę...
Staiga vėl pasigirdo riksmai. Jie buvo ant tiek arti, kad atrodė, kad mane tuoj iš galo kas nors stvers ir pasmaugs. Panašiai ir buvo. Susimąsčius sėdėjau ir staiga kažkas griebė man už plaukų ir stipriai patraukė. Nusiritau nuo suoliuko ir gulėjau pusiau be sąmonės. Nieko aplink nebuvo. Tuštuma.
Išaušo rytas. Aš vis dar guliu bejėgė ant tos nelemtos šaltos žemės... Jaučiau stiprų galvos skausmą ir pykinimą. Man buvo šalta ir nemalonu. Atsistojau. Aplink nebuvo nė gyvos dvasios. Apsidariau. Kur aš? Ką aš čia veikiu? Kur mano namai? Tarsi man kažkas ištrynė atmintį...
Kaip ne kaip nusigavau iki autobusų stotelės ir atmintis tarsi grįžo. Prisiminiau kur gyvenu.
Nusigavau iki namų. Mamos nebuvo, ji kaip visada buvo darbe, tad turbūt nė nepastebėjo, kad manęs nėra. Nusimaudžiau ir nusprendžiau numigti.
Pabudau nuo skambučio. Skambino Godos tėvai. Iš pradžių aš nesupratau, ko jie nori iš manęs,nieko neprisiminiau iš to vakaro... Pasakiau, kad mes su ja atsisveikinom ir išsiskirstėm, bet tai buvo totalus melas. Nieko negalėjau prisiminti, todėl negalėjau padėti. Aš net nepamenu ką ten veikiau su Goda. Matyt, smarkiai susimušiau galvą...
Skambutis į duris.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą