Mama labai išsigando, kas man nutiko. Verkiau maždaug dvi valandas be perstojo. Išverkiau visas nuoskaudas ir man palengvėjo. Reikia dažniau taip daryti. Mamai nieko nepasakiau, liepiau jai išeiti ir palikti mane vieną. Apmąsčiusi savo šudiną padėtį, supratau, kad turiu kažką daryti. Bet nusprendžiau tai atidėti. Paskambino Goda ir pakvietė mane susitikti centre. Aišku, aš sutikau.
Goda yra geriausia mano draugė. Ji žino visiškai viską apie mane ir mano gyvenimą. Tik ji viena moka mane paguosti ir nuraminti. Ji man brangiausias žmogus.
Po pusvalandžio jau buvom ten. Kadangi taip ilgai verkiau, praradau nemažai jėgų, todėl labai užsinorėjau valgyti. Nuėjome iki artimiausio "McDonaldo" ir nusipirkau sau didelę porciją bulvyčių, salotų, coca-colos ir big mac'ą. Atsisėdom ir sočiai pavalgiau. Pasidarė dar geriau. Goda pasilepino pyragaičių ir kavute. Oh ta draugė, ji tik ir galvoja apie saldumynus, jokio greito maisto! Ji sako, kad jis kenkia skrandžiui. Bet tą akimirką man ne jis rūpėjo. Vėliau, jau buvo gan tamsu, nusprendėm nueiti pasivaikščioti. Nusipirkau didelį butelį energetinio ir nuėjome. Vaikščiojome labai ilgai, tamsiais senamiesčio takais. Kalbėjomės, Goda mane ramino ir sakė, kad niekada nepaliks. Man net nereikia ja tikėti, nes aš žinau, kad taip ir bus.
Staiga pasigirdo kažkokie riksmai. Tuomet mes sėdėjome ant suoliukų. Goda liepė man sėdėti, kol ji pasižiūrės kas nutiko. Taip ir padariau, nors labai ir nenorėjau.
Maždaug praėjo penkios minutės nuo to, kaip Goda išėjo ir paliko mane viena. Labai išsigandau. Ką daryti? Pradėjau rinkti jos telefono numerį. "TELEFONAS IŠJUNGTAS ARBA UŽ RYŠIO ZONOS RIBŲ. BANDYKITE DAR KARTĄ". Telefonas išslydo man iš rankų ir krito ant asfalto. Jis sudužo.
Nubėgau paskui Godos žingsnius.
- Goda? Goda?! KUR TU?!
Aidas. Girdėjau tik savo žodžius. Jie skriejo atgal, tarsi kokia strėlė. Skaudžiai ir staigiai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą