Iškart supratau, kad tai kažkoks ženklas. Ar geras ar blogas - apie tai stengiausi nesukt galvos.
Priėjau arčiau. Namas buvo baisios padėties - apgriautas, sudužę langai, užkaltos durys. Namas vaiduoklis, kaip tėtė sakydavo, kai praeidavome pro pranašius namus. Dabar aš ejau viena pro jį, be tėtės. Man buvo baisu, bet puoselėdama viltį, kad rasiu draugę, sugebėjau prieiti prie durų ir nuimti prikaltas lentas. Pasirodo veltui tai dariau, kadangi rūsio langas buvo išdaužtas. "Kažkas čia yra arba buvo..." pirma šovusi mintis. Tikrai taip. Name daug kambarių, kuriuose buvo seni apdaužyti baldai. Su kiekvienu žingsniu man atrodė, kad kažkas šiame name yra. Kažkas mane tikrai seka ir yra šalia manęs. Drebėjau nežmoniškai. Jau norėjau bėgti atgal, prie išėjimo, bet išgirdau kažką. Išgirdau balsus. Tai buvo vyriški balsai. Pasislepiau už senos sofos ir klausiausi jų:
- Na, tai ką dabar darysim? Padarom ir paliekam?
- Manau, geriau išvežt kuo toliau nuo čia, jeigu atsibus.
- Na tai kuris pirmas?
O Dieve. Iš kart supratau apie ką šie vyrai šneka. Iš karto.
Staiga atsistojau ir pradėjau bėgti prie jų, pasiėmusi vazą. Nieko daugiau po ranka nebuvo. Pribėgau prie vieno iš vyrų iš už nugaros ir iš visų jėgų smogiau per galvą. Vyriškis nukrito. Kitas pradėjo baisiai šaukti, o aš bandžiau bėgti, tačiau užkliuvau už kažkokio medinio daikto ir nukritau.
Vienas iš vyriškių gulėjo be sąmonės, o kitas mane kalbino.
- Na tai kaip, ką dabar su tavim daryti?
- Paleiskit mus! Tučtuojau!
- Svajok, mergyt. Na tai ar pati tylėsi, ar reikės užčiaupt?
Nespėjau nieko atsakyti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą