8 įrašas

Vieną akimirka man atrodė, kad aš išprotėjau.
Panašiai ir buvo. Man taip nusibodo ši istorija, policija, kriminalistika, keista mergaitė. Aš nusibodau pati sau. Aš kalta dėl to, kad prapuolė mano draugė. Jeigu būčiau protingesnė, neleisčiau jai vienai eiti. Ir ką aš dabar galiu padaryti? Aš pradedu nusišnekėti, užmiegu tokioje svarbioje vietoje ir netinkamu laiku. Kada tai baigsis? Prašau, sustokit, aš noriu išlipti iš šio įvykių verpeto...
Po tokių minčių man pasidarė liūdna, nes aš dar kartą suvokiau savo nelabai vykusią padėtį.
Turiu padėti rasti draugę. O jeigu ji negyva? O jeigu ją nužudė? Mintys keitė viena kitą. Man jau ne juokais pasidarė neramu.
Pradėjau ieškoti draugės drauge su policininkais. Vaikščiojau, bandžiau prisiminti tikslią vietą, iš kur girdėjosi riksmai. Vaikščiojau užkampiais, kažin kokiom gatvelėm. Ėjau ir labai troškau rasti Godą. Bet man nelabai sekėsi. Bevaikščiodama pamačiau kažkokį šulinį ir susidomėjau. Priėjau ir pažiūrėjau į jį, tik atsargiai, nes bijojau įkrist. Taip, ten tikrai buvo šulinys. Paprastas, kaip visi. Ir jis kažkodėl buvo vidury gatvės. Dėja, ten nieko įdomaus nepamačiusi, nuėjau toliau.
Jau pradėjo temti, bet aš niekur nesiruošiau eiti, kol nesurasiu savo draugės. Vaikščiojau toliau, labai norėjau gerti, valgyti. Bet aš nepasidaviau. Policija irgi.
Staiga aptikau begriūvanti namą.